Tikroji
gimnastikos istorija prasideda vergvaldystės laikais. Labiausiai gimnastika
suklestėjo V–IV a. pr. m. e. antikinėje Eladoje, ypač Spartoje ir Atėnuose, bet
gimnastikos kryptys tose valstybėse buvo skirtingos. Jeigu Spartoje gimnastika
buvo naudojama tik kariams rengti, tai Atėnuose ji buvo svarbiausioji jauno
žmogaus auklėjimo priemonė. Iš pradžių sąvoka „gimnastika“ buvo universali. Ji
apėmė įvairius fizinius pratimus, žaidimus, šokius. Gimnastika Atėnuose, apie
kurią rašė Platonas, buvo skirstoma į palestiką (čia įėjo lengvoji atletika,
sunkioji atletika, imtynės, fechtavimas, irklavimas) ir orchestiką. Orchestika
dar buvo suskaidyta į sferistiką (pratimai ir žaidimai su kamuoliu) ir iš esmės
pačią orchestiką (kulto, kariniai-sceniniai šokiai) bei kubistiką (akrobatikos
pratimai). Orchestikoje vyravo plastikos, ritmikos, taip pat raiškaus grožio
šokio elementai, kurie vėliau buvo naudojami meninėje gimnastikoje, balete. Kubistikos
elementai, tokie kaip pratimai ant rankų, kūlvirsčiai, salto, pratimai ant
virvės (taip pat horizontalios), dabar atliekami akrobatikos ir sportinės
gimnastikos varžybose. Romėnai nedaug prisidėjo prie gimnastikos tobulinimo,
bet jie pirmieji panaudojo pratimus ant medinio arklio mokydami kavaleristus.
Pirmasis, aprašęs pratimus ant medinio arklio ruošiant karius, buvo įžymus
karvedys ir istorikas Flavijus Vegecijus (IV m. e. a.).
Viduramžių gimnastikos bruožai
Žlugus
vergovinei santvarkai ir iširus Romos imperijai, keitėsi pažiūra ir į kūno
lavinimą. Ankstyvojo feodalizmo laikais taip pat buvo skiriama nemažai dėmesio
kūnui lavinti, nors religijos atstovai tvirtino, kad tai nuodėmė. Tais laikais
egzistavo riterių moralinis kodeksas, kuriame buvo minimos riterio „septynios
kilnios aistros“. Pagrindinė kario-raitelio „aistra“, be abejo, buvo jojimas. Žmogus
atlikdavo įvairius judesius jodamas ant arklio, surinkdavo daiktus nuo žemės,
atlikdavo įvairius šuolius stovėdamas ant arklio, posūkius balne. Manoma, jog
įvaldyti šį meną buvo mokoma ant medinio, tik vėliau ant gyvo arklio. Medinis
arklys buvo gyvo arklio dydžio su galva ir uodega, visais pakinktais. Vėliau
pakinktai buvo pakeisti į du nedidelius lankus skersai arklio, kurie ilgainiui tapo
rankenomis. Taip buvo modernizuotas arklys, kuris išliko iki šių dienų. Tais
laikais atliekami pratimai ant arklio, įvairūs permojimai, mostai vėliau buvo
daromi ant lygiagrečių, įvairios atremtys ant skersinio. Jau tada atkreiptas
dėmesys į vaikų ir jaunimo fizinį ugdymą.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą