2013 m. sausio 6 d., sekmadienis

Naujų laikų gimnastika

Naujų ir naujausiųjų laikų gimnastikos bruožai



XVI a. antroje pusėje vėl pradedama daugiau kalbėti ir rašyti apie gimnastiką. Italų mokslininkas Jeronimas Merkurialis (1530–1606) parašė traktatą „Gimnastikos menas“. Jis kvietė atgaivinti romėnų paliestiką ir orchestiką. Iš dalies jam tai pavyko, bet daug pedagogų buvo ir priešingos nuomonės. Gimnastiką populiarino Arkandželas Tukaras (1538–1616). Jis buvo karalių Karlo IX ir Henriko III tarnas. A. Tukaras organizuodavo pasirodymus, demonstruodavo įvairius pratimus. 1599 m. Paryžiuje jis išleido knygą „Trys dialogai apie akrobatinius šuolius pasisukant ore“. Įdomiausias antrasis dialogas, kuriame aprašoma, kaip A.Tukaras klasifikuoja akrobatikos pratimus: 1) pratimai be prietaisų; 2) pratimai panaudojant prietaisus (įrankius). Pirmajai grupei priklauso: lankstumo pratimai – pasyvūs (padedant) ir aktyvūs (tiltelis, iš stovėsenos ant rankų pereinant į tiltelį, kūlvirsčiai, įvairūs persivertimai, salto, salto pasisukant). Antrajai grupei priklauso: pratimai per stalą (šuoliai ant stalo, šuoliai per stalą, šuoliai nuo tramplyno, šuolis-lėkimas per 10 pastatytų žiedų). A. Tukaro veikalas pirmą kartą gimnastikos istorijoje susistemino akrobatikos elementus. Šis jo darbas stimuliavo kitų veikalų atsiradimą. XVII a. didelį indėlį į pedagogikos mokslą įnešė čekų mokslininkas Janas Komenskis (1592–1670). Jo veikale „Didžioji didaktika“ nemažai vietos užėmė ir gimnastikos dėstymo metodika. J. Komenskis savo darbuose daug dėmesio skyrė gimnastikos ir akrobatikos pratimų aprašui. Jie aprašomi knygoje „Jutiminis pasaulis paveikslėliuose“. J. Komenskio darbai turėjo didelės reikšmės vėlesniųjų laikų pedagogikos klasikams – Žanui Žakui Ruso (1712–1778) ir Johanui Pestalociui (1746–1827). Jie abu skyrė nemažai dėmesio gimnastikai, ypač mokyklinei. J. Pestalocis sugalvojo įvairių pratimų sąnariams lavinti. Tai rankų judesiai pirmyn, pasilenkimai pirmyn ir t.t. XVIII a. pab.–XIX a. pr., kaip ir daugelyje mokslo sričių, vyko ir žinių apie fizinį ugdymą sisteminimas. Pirmieji mokslininkai, kurie stengėsi sukurti griežtą gimnastikos sistemą, buvo Gerhardas Fitas (1763–1836) ir Johanas Gutsas-Mutsas (1759–1839).



Antikos ir viduramžių gimnastikos bruožai

Gimnastikos ištakos Antikoje





Tikroji gimnastikos istorija prasideda vergvaldystės laikais. Labiausiai gimnastika suklestėjo V–IV a. pr. m. e. antikinėje Eladoje, ypač Spartoje ir Atėnuose, bet gimnastikos kryptys tose valstybėse buvo skirtingos. Jeigu Spartoje gimnastika buvo naudojama tik kariams rengti, tai Atėnuose ji buvo svarbiausioji jauno žmogaus auklėjimo priemonė. Iš pradžių sąvoka „gimnastika“ buvo universali. Ji apėmė įvairius fizinius pratimus, žaidimus, šokius. Gimnastika Atėnuose, apie kurią rašė Platonas, buvo skirstoma į palestiką (čia įėjo lengvoji atletika, sunkioji atletika, imtynės, fechtavimas, irklavimas) ir orchestiką. Orchestika dar buvo suskaidyta į sferistiką (pratimai ir žaidimai su kamuoliu) ir iš esmės pačią orchestiką (kulto, kariniai-sceniniai šokiai) bei kubistiką (akrobatikos pratimai). Orchestikoje vyravo plastikos, ritmikos, taip pat raiškaus grožio šokio elementai, kurie vėliau buvo naudojami meninėje gimnastikoje, balete. Kubistikos elementai, tokie kaip pratimai ant rankų, kūlvirsčiai, salto, pratimai ant virvės (taip pat horizontalios), dabar atliekami akrobatikos ir sportinės gimnastikos varžybose. Romėnai nedaug prisidėjo prie gimnastikos tobulinimo, bet jie pirmieji panaudojo pratimus ant medinio arklio mokydami kavaleristus. Pirmasis, aprašęs pratimus ant medinio arklio ruošiant karius, buvo įžymus karvedys ir istorikas Flavijus Vegecijus (IV m. e. a.).


Viduramžių  gimnastikos bruožai


Žlugus vergovinei santvarkai ir iširus Romos imperijai, keitėsi pažiūra ir į kūno lavinimą. Ankstyvojo feodalizmo laikais taip pat buvo skiriama nemažai dėmesio kūnui lavinti, nors religijos atstovai tvirtino, kad tai nuodėmė. Tais laikais egzistavo riterių moralinis kodeksas, kuriame buvo minimos riterio „septynios kilnios aistros“. Pagrindinė kario-raitelio „aistra“, be abejo, buvo jojimas. Žmogus atlikdavo įvairius judesius jodamas ant arklio, surinkdavo daiktus nuo žemės, atlikdavo įvairius šuolius stovėdamas ant arklio, posūkius balne. Manoma, jog įvaldyti šį meną buvo mokoma ant medinio, tik vėliau ant gyvo arklio. Medinis arklys buvo gyvo arklio dydžio su galva ir uodega, visais pakinktais. Vėliau pakinktai buvo pakeisti į du nedidelius lankus skersai arklio, kurie ilgainiui tapo rankenomis. Taip buvo modernizuotas arklys, kuris išliko iki šių dienų. Tais laikais atliekami pratimai ant arklio, įvairūs permojimai, mostai vėliau buvo daromi ant lygiagrečių, įvairios atremtys ant skersinio. Jau tada atkreiptas dėmesys į vaikų ir jaunimo fizinį ugdymą.

Gimnastikos rūšys plačiau

Lavinamosios krypties gimnastika



Pirmosios grupės gimnastikos formos taikomos harmoningam fiziniam ugdymui, sveikatos stiprinimui, judėjimo funkcijos tobulinimui. Bendroji gimnastika plačiai taikoma visų amžiaus grupių žmonių bendram fiziniam lavinimui. Taikomos įvairios priemonės: tai elementarūs bendrieji pratimai, nesudėtingi akrobatikos pratimai, nesudėtingi pratimai ant prietaisų, judrieji žaidimai, šokių judesiai. Taip pat gali būti naudojami ir meninės gimnastikos įrankiai. Pasaulyje jau gana seniai vyksta bendrosios gimnastikos festivaliai, jie dar vadinami gimnestradomis. Jų metu vyksta įvairūs pasirodymai. Dalyvių amžius nėra ribojamas, taip pat nėra kokių specialių reikalavimų. Vienas iš pagrindinių reikalavimų yra tik pasirodymui skirto laiko limitas (iki 10 min.). Higieninės gimnastikos pagrindinė paskirtis yra organizmo vegetacinių funkcijų aktyvinimas, sveikatos stiprinimas. Taikomi įvairūs bendrieji pratimai ir grūdinimosi procedūros. Tai elementari rytinė mankšta. Mankštintis galima individualiai ir grupėmis. Atletinės gimnastikos pagrindinis tikslas – sveikatos stiprinimas, gerinant atskiras fizines ypatybes. Taikomos įvairios priemonės: tai įvairūs svarmenys, prietaisai, taip pat gimnastikos prietaisai. Lavinamos įvairios raumenų grupės.


Sportinės  krypties gimnastika

Sportinė gimnastika 


Sportinė gimnastika, kaip šiuolaikinė sporto šaka, susiformavo prieš 100–120 metų. Sportinė gimnastika susiformavo iš bendrosios gimnastikos. XIX–XX a. susiformavo daug naujų sporto šakų. 1861 m. buvo įkurta Tarptautinė gimnastikos federacija (FIG), kuri pradėjo vadovauti tarptautiniam sportinės gimnastikos gyvenimui. Vėliau tarptautines varžybas ėmėsi organizuoti ir Olimpinis komitetas (1894). Gimnastika buvo įtraukta į pirmųjų Olimpinių žaidynių 1896 m. varžybų programą ir tapo olimpine sporto šaka. Dabar tarptautinė gimnastikos federacija (FIG) jungia septynias sporto šakas: sportinę vyrų, moterų, meninę gimnastiką, sportinę akrobatiką, sportinę aerobiką, šuolius ant batuto, bendrąją gimnastiką. Tarptautinė gimnastikos federacija suvaidino didelį vaidmenį plėtojant gimnastiką pasaulyje. Iš pradžių varžybos vykdavo tik nacionalinėse federacijose, o vėliau buvo organizuojamos ir tarptautinės varžybos. Jau reguliariai buvo organizuojami pasaulio čempionatai, nors iš pradžių jie vadinosi tarptautiniais turnyrais. 1903 m. Antverpene (Belgijoje) buvo organizuotos pirmos tokios varžybos. Vėliau tos varžybos vadinosi konkursais. Iš pradžių pasaulio pirmenybės vyko kas dveji metai (1903–1913 – 6 kartus), o vėliau po pertraukos (trukdė Pirmasis pasaulinis karas), nuo 1922 m. – kas ketveri metai. Pasaulio čempionatai vyksta kas dveji metai, o pasaulio taurės varžybos – kasmet. Kas dveji metai vyksta įvairių žemynų jaunių ir suaugusiųjų čempionatai, pasaulio ir Europos sportinės gimnastikos čempionatai.